Tradicinė šeima

Diskusijose labai dažnai pabrėžiame, kad šeima pati savaime kaip formalus darinys dar nėra kažkas labai šviesaus ir gero: mat ir tradicinėje šeimoje kažkas gali girtauti, smurtauti, kažkas - būti neatsakingas, nebrandus, švaistūnas ir kt. Ir tam priešpastatomos tezės, jog antai vieniša mama gali suteikti pilnatvišką auklėjimą, kad du homoseksualūs vyrai gali išauginti dorą puikų žmogų ar kad vaikai puikiai auga ne tėvų ar įtėvių, bet kitų juos mylinčių žmonių apsupty.

Ar tai reikštų, jog ta klasikinė sąjunga vyras+moteris yra tiesiog vienas iš daugybės modelių? Ar tikrai vaikas nieko nepraranda be vieno iš tėvų, dviejų vienalyčių tėvų šeimoje ar tiesiog juo besirūpinančių žmonių bendruomenėje?..

Kviečiu pasamprotauti, ką manote apie tradicinę šeimą - turi ji kokių nors objektyvių privalumų prieš nepilnas ir netradicines ar ne?

Tradicinė šeima: Tėvas, motina, vaikai. O kaip ten viskas vyksta toj šeimoj tai čia jau ne tradicinės šeimos sąvokoj.

Taip, bet juk viskas visaip gali vykti ir netradicinėje šeimoje. Kodėl būtent tradicinė laikoma pamatiniu modeliu?

Todėl, kad iš vyro ir moters sąjungos gimsta vaikas.

jūs kartais ne lesbietė atsiprašant? :)

Todel , kad priklausomai nuo vaiko lyties , viena is pusiu labiau globoja (lepina) vaika , o kita ziuri radikaliau.
Ka as noriu pasakyt, kad turi but pusiausvyra tarp niekur siandien neisim ir tarp isleiskim , bet gryzk tokia ir tokia valanda.
Tingiu daugiau postringaut , bet zodziu. Taip turi but ir taskas , o visa kita tik gamtos pokstai.

ziauru

Biologiniais dėsniais šeimos modelį sunku pagrįsti, nes biologiškai žmonės laikomi poligamais, pvz...

Tarkime, logiška, kad vaiką turėtų auginti jo gimdytojai, o kodėl tokiu atveju kilo toks didelis triukšmas dėl valstybinės šeimos koncepcijos?

Vaikas gimsta iš vyro ir moters, bet štai siūlomos alternatyvos - du vyrai pasinaudoja surogatine motina, ir turi vaiką... Daug nepilnų šeimų. Daug teiginių, kad nepilna šeima geriau negu netobula pilna šeima. Po tokių kalbų susidaro įspūdis, lyg visai nebūtų reikšmės, kas augina vaikus - abu juos pagimdžiusieji ar ne.

Tikrai ne. :) Aš ant tradicinės šeimos kūrimo slenksčio ir nervuojuosi, kad šeima kaip vertybė taip dažnai kvestionuojama.

Aš manau, kad daugelis žmonių vis dėlto norėtų tradicinės šeimos, tačiau išeina kaip išeina. Dabar ekonominės priežastys nelaiko žmonių kartu, viskas remiasi jausmais, o jausmai yra ne tokia tvirta priežastis būti kartu, o daugeliu atveju verčia ir skirtis, nes santuokoje dėl vienų ar kitų priežasčių žmonės jaučiasi blogai.

Todėl nematau priežasčių kalbėti apie privalumus ar trūkumus, nes daugeliu atveju tai nėra sąmoningas pasirinkimas būti vieniša motina ar homoseksualia pora, o taip susiklosto aplinkybės. Dėlioti pliusus ir minusus būtų galima tada, kai žmogus sąmoningai rinktųsi, ar nori būti vienišu tėvu, ar kurti tradicinę šeimą, bet jeigu dabar augina vaiką vienas, nes su antrąja puse kažkas nesusiklostė, tai argi tai galima sakyti, kad, pvz., būti vienišu tėvu jam labiau patinka negu turėti tradicinę šeimą?

O dėl vaikų auklėjimo dauguma stengiasi daryti taip, kaip jiems atrodo geriau ir tiek.

Tai argi specialiai susidaro tos nepilnos šeimos? Negi dabar reikėtų paneigti realybę ir palikti tas visas nepilnas šeimas už borto?

Žinoma, ne. Bet štai tu pati pasakei, jog, ko gero, daugeliui darni pilna (heteroseksuali?) šeima atrodo pozityvus dalykas, o jos virsmas nepilna šeima - tiesiog susidariusių aplinkybių išdava. Ir, nors nedėlioji trūkumų-privalumų, tokiu būdu įvardini pilną šeimą kaip normą, kitokią šeimą - kaip "realybę", tiesiog faktą, kuris nutiko, nors jo nebuvo siekiama.

O juk yra žmonių, kurie renkasi būtent nepilną šeimą ir tvirtina, jog šis modelis yra toks pat geras, kaip ir tradicinė šeima. Ir jeigu dedame lygybės ženklą - reiškia, ir nepilnos šeimos vaizdinys galėtų būti žmogaus svajonė, siekiamybė ir pan.

Man įdomu, kodėl tame, jog valstybė oficialiai bandė pripažinti tą patį, ką teigei tu - kad pilna šeima yra geras dalykas, kilo toks didelis sąmyšis?

Ir štai vėlgi, kitoje temoje diskutuojant apie skyrybas, taip vienbalsiai nuspręsta, kad abiejų tėvų artumas vaikui nėra toks svarbus, jeigu tėvai nesutaria tarpusavyje... Žinoma, jeigu tėvai nesutaria, reikia daryti kažką, bet ar būtinai štai taip, iš peties skelbti, kad nepilna šeima būsianti daug geresnė negu netobula pilna? Atrodo, abu šie dalykai turi neigiamus aspektus, ir pasirinkimas turėtų būti nevienareikšmis...

tai,kad pilna seima gali gyvent ir issiskyre, vat kai is seimos nariu palieka si paSAuli, tada yra nepilna seima kliedziat jus cia

Kaip mano tėvukas sako: „Gerai ten kur yra pusiausvyra". O pilna (tradicinė) šeima yra vienas iš tų modelių, kur galima pusiausvyra. Kai vienas partneris susiduria su sunkumais kitas ji palaiko ir jam padeda. Kai reikia spręsti problema partneris leidžia į tą problemą pažvelgti kitomis akimis, rasti kitokį sprendimo būdą. Vaikas augdamas pilnoje šeimoje mokosi bendrauti tiek su vyrais (tėčiu, broliais), tiek su moterimis (mama, seserimis). Stebėdamas tėvus vaikas mokosi tarpusavio bendravimo modelių, kaip turi elgtis vyras su moterimi ir kaip turi elgtis moteris su vyru. Apie kokią pusiausvyrą galima kalbėti, kai vaiką augina du vyrai arba dvi moterys. Vieniša motina tai tragedija. Ir visai ne dėl to, kad ji vieniša, bet dėl to, kad vyras kiaulė. Ką vaikas gali išmokti iš tokios šeimos? Kad visus kasdieninius rūpesčius galima sukrauti moteriai ant galvos ir būti tik patogiu savaitgaliniu tėčiu (jei dar tokiu sugeba būti)? Ar kad pasitaikius pirmiems šeimos nesklandumams reikia kaip zuikiui nerti į krūmus?
O vaikai laimingai augantys be tėvų ar įtėvių globos yra išimtis.
Sakykime moteris galvoja, kad be vyro gyventi yra paprasčiau. Aš jai pritarčiau. Bet tos moters vaikas, ką jis matys? Darželyje vaikus auklėja moterys, mokykloje vyras mokytojas yra retenybė, o ir tas dažniausiai subobėjęs. Universitetuose ir daugiau moterų dėstytojų (techninių mokslų srity ten vis dar daugiau vyrų bet ir tai ar ilgam). Iš kur jam gauti pavyzdį koks turi būti vyras? Kaip jis turi elgtis? Ir tai visai nesvarbu ar auga dukra ar sūnus. Žinoma dabar yra visagalis internetas ir TV, bet ar norėtumėt, kad tokiu pavyzdžiu sektu jūsų vaikas?
Kartais suklystame ir darni šeima apie kokią svajojome virsta katorga. Tada seka skyrybos , kurios visada būna skaudžios nepaisant to ar tu skiriesi ar su tavimi skiriasi. Bet net ir po skyrybų gali pasakyti, aš bent pabandžiau.
Žinoma dabar kai TV daugiausia dėmesio skiria skandalingoms skyryboms, o vakarėliuose sulaukia daugiausia dėmesio politikai su į dukras tinkančiomis gražuolėmis ( kai tuo tarpu jų žmonos vienos augina vaikus) pradedi mąstyti ar verta tuoktis. Bet juk tai sužinosi tik pabandęs/pabandžiusi.

Aš neskaičiau šeimos koncepcijos, tad nežinau, kas būtent joje buvo parašyta, tačiau jeigu sakai, kad pilna šeima buvo išskirta kaip geras dalykas, vadinasi nepilna šeima buvo priešpastatoma jai ir teigiama kaip blogas dalykas? Tai jau panašu į diskriminaciją. Nemanau, kad tai valstybės reikalas skirstyti šeimas į geras ir blogas. Apskritai, kodėl valdžia turėtų nustatinėti, kas yra gera šeima, o kas nėra gera šeima? Kokiu tikslu?

Būtent, stebėdamas tėvus vaikas mokosi tarpusavio bendravimo modelių. Gerai, kai ta šeima darni ir joje vyrauja meilė bei pagarba, o jeigu ne? Ko tada mokosi vaikas matydamas, kaip riejasi jo tėvai? Argi tada ne tragedija? Argi būdama šeimoje moteris negali mokyti savo vaikų, kad vyrai yra kiaulės?

Aš norėčiau turėti tradicinę šeimą, bet nemanau, kad tradicinė šeima yra savaime gėris, o kitokia šeima yra savaime blogis. Viskas priklauso nuo to, kokios joje vertybės yra teigiamos.

Aš, tiesą pasakius, irgi neskaičiau, bet kaip supratau, nepilna šeima tiesiog nebuvo įtraukta į šeimos apibrėžimą. Juk ir iš teisinės bei socialinės pusės vienišų motinų/tėčių statusas skiriasi nuo šeimos. Atskirtis tarp tradicinės ir kitokių šeimų, būtinybė kalbėti apie jas atskirai ir skirtingai man atrodo natūrali ir neišvengiama.

Hm, aš vis tik linkusi matyti savaiminį ne blogį, o nepakankamumą netradicinėje šeimoje...

Jeigu sutuoktiniai konfliktuoja - tai nėra atsitiktinis dalykas, ir negatyvieji tų žmonių bruožai niekur neprapuola po skyrybų. Motina, likusi viena su vaiku, gali taip ir neatsikratyti aukos sindromo, ilgainiui paversti patį vaiką savo kankintoju ar amžinu skolininku, lygiai taip pat nepabėga nuo savo neigiamybių tėvas...

Kartais net ir dingus tėvų meilei, jeigu tarp jų nėra agresijos, jie vienas kitą papildydami gal vis tik sudarytų palankesnę erdvę vaikui negu išsivaikščiodami. Jeigu jau taip masiškai žmonės "dėl vaikų" nesiskiria, gal tame vis tik kažkas yra?

O kada šeima tampa šeima ir kada šeima jau nebe šeima? Jeigu buvo apibūdinta, kaip tu sakai, vadinasi, 2 susituokę žmonės dar nėra šeima, kol jie nesusilaukia vaikų, nes jie dar nepilna šeima - nėra vaikų.

Tradicinė mano supratimu (vyras, moteris ir vaikai), o kiti visi modeliai kažkokie vistiek kad ir kokias išimtis imsi nu nepilni: vyras pateiks savo pasaulėžiūrą, moteris savo pasaulėžiūrą vaikui ir auklės taip kaip supranta vienas ar kitas iš tėvų, su vienokiais ar kitokiais metodais.. O iš tų netradicinių na kažko trūks, tai arba bus du vyrai, kur pateiks iš vyriškos pasaulėžiūros vaikui viską, ir auklėjimo metodų gal nebus tokių, kokius naudoja moterys.. Analogija su dviem moterim.