Pyktis ieškant dvasiškumo

Pastebejau viena dalyka, kad kai uzeina "dieviskas laikotarpis" kai gyvenu be jokiu gincu tie zmones su kuriais kasdien/daznai bendrauju tampa man nebeidomus.
Nesenai taippogi isgirdau is kazkur, kad zmones is prigimties turi skirti laiko pykimuisi/nepasitenkinimo isreiskimui su kitais zemes gyventojais.
Siuom teiginiu butu galima speti, kad mes daznai susikuriame problemas/gincus musu sielu dvasiskam"?" pamaitinimui.
Ka manote jus apie tai? Ar gyvendami 100% taikiai taip kaip pasroviui beganti upe kuri neturi nei menkiausio krioklio galima nugyventi pilnavertiska gyvenima?

Siaip nereikia gniauzti pykcio ir ji tinkamai islieti .

100% taika man asocijuojasi su savos nuomones neturejimu. koks pilnavertis gyvenimas kai neturi nuomones? manau kad gincai kyla nesutampant poziuriui o taip nutinka nuolat ir viskas cia normalu. zinoma nesakau kad pyktis gerai.

O TAIP!!! Tai energetiniai vampyrai! ... Vengiu tokiu zmoniu...

Manau, kad tai tiesiog neįmanoma. Vingiuota elektrogardiograma geriau juk už vientisą?

Kažin ar daug pykstasi budistų vienuoliai?...

Kur tu čia vampyrizmą matai?
Tai visai kas kita...


* * *
Atsakant į temos klausimą, tai aš tikiu, kad gyvenime yra (ir tikriausiai turėtų būti) tam tikra pusiausvyra- blogio ir gėrio, džiaugsmo ir skausmo, laimės ir pykčio 50:50. Nesuprantu tų žmonių, kurie nuolat skundžiasi, kad jiems viskas tik blogai ir nieko gero. Nesuprantu ir tų, kurie gali gyventi amžinoje idilėje/šiltnamy/pūkų kamuoly (ar kaip kitaip bepavadintum). Kam mums reikalinga teigiamoji gyvenimo dalis, niekam klausimų turbūt nekyla. O kam blogoji? Ar tik ne su neigiamais dalykais lygindami suprantame ir įvertiname gėrį? Ar savaitę valgę konservus nepradedam vertinti šiltų naminių kotletų? Ar ilgai pykus negera susitaikyti? Ar visą žiemą šalus kojas nesmagu įsispirti į vasarines atviras basutes?
Pyktis, pavydas, įniršis, stresas gali būti tiek savidestrukcijos priežastis, tiek labai stipri varomoji jėga, nelygu kaip pažiūrėsi į tai.
Tiek tie patys temos autoriaus minimi ginčai, pykčiai tikriausiai turi kažką teigiamo, galbūt verčia jį mąstyti, ieškoti naujų atsakymų, išeičių, naujų idėjų, argumentų.

10 balų ale kad daugiau žmonių taip galvotų...

is patirties galiu pasakyti,kada as su zmonemis elgiuosi gerai,tuo momentu kada jie man daro nieksybes,bandau juos atvesti i prota...nesigauna nieko gero.bet kai uzsiuntu...tada viskas ok.taigi jeigu as noriu pasilikti gerbiamu zmogumi savo ir kitu akyse,karts nuo karto prisieina pyktis ir naudoti visais ne krikscioniskais metodais.o pyktis ir gincitys mums visiems prisieina,nes tai kaip ir karas neisvengiamai ,varomoji gyvenimo ir istorijos jega.

Aš sutinku su mylimuke. Niekad nesužinotume kas yra gėris, jei nebūtų blogio. Nesuprastume kas yra džiaugsmas, nepatyrę liūdesio ir t.t.

Kai sumažėja meilės, džiaugsmo ir tolerancijos širdy, jų vietą užimą pyktis, neapykanta ir liūdesys. Laisva vieta niekuomet nebūna neužimta. Tad pyktis yra normalus reiškinys, tada pajutame ilgesį ir teigiamoms emocijoms ir norą atsiprašyt.