Kas geriau: skaudi tiesa ar saldu melas?

Gal žinote konkrečių pavyzdžių savo nuomonei pagrįsti?

Jei kalba eina apie rimtus dalykus, tai visada geriau tiesa, kad ir kokia ji būtų. Jei tau išdygo bjaurus spuogas ant nosies, geriau vaikinas pameluotų, jog vistiek atrodai puikiai

tiesa, kad ir kokia bebūtų..vienas melas po kito ir visas gyvenimas skendi mele, bijant, kad yla iš maišo neišlįstų..jį būtų galima pateisinti tik išimtiniais atvejais, kurių dabar nepateiksiu, nes pačiai niekad neteko susidurt su tokiu gyvybiškai būtinu melu..
meluojantis žmogus, ypač dėl smulkmenų, visada praranda pasitikėjimą..

Melas visada išaiškėja... Toks žaidimas yra tik laiko klausimas. Aš tai neįstengiu meluot, ne tai kad neįstengiu, bet ir nenoriu, negaliu, nes žinau to pasekmes...

tai jau tiesa už ją tai glalima atleisti, o jei pradėsi meluot, tai taip ir tęsis, kol nesugrius santykiai

Tiesa yra geriau uz mela!
Tarp melo ir tiesos yra nutylejimas, kuri galima priskirti prie abeju, priklausomai nuo situacijos ir tikslu- apsaugoti kitus ar save.

As tai manau, kad melas - tai ir yra skaudi tiesa....
O siaiop zmones turetu pasakyti , kad yra taip, o ne kitaiop... Tokiu atveju gal ir draugais liktu be nuoskaudu...

zinoma, jeigu del papildomo kilogramo ar spuogo, tai geriau nekreipti demesio ir saldus melas, juk tai kintami dalykai, taciau jei tai liecia santykiu nutraukima, geriau anksciau tai isgyvent ir pamestajam zmogui suteikti kuo greiciau glaimybe sutikti jam skirta zmogu.
gal per ta laika, kol jis yra liuliuojamas netikrumu, ejo pro sali JO zmogus, taciau jis i ji nekreipe demesio, nes GALVOJA/MANO, kad jis isipareigojes kazkam.. o tas kazkas sau duoda dziazu su kita/kitu

Tiesa,kad ir kokia skaudi ji būtų...

Žinoma,kad tik tiesa!

as uz saldzia,t.y.pagrazinta,tiesa

Bet kokia tiesa ir bendravimas yra visada svarbiausia

Skaudi tiesa.

Tiesa geriau. Melas kuriam laikui gerai.. Nuslepi, bet po to vistiek sužino, o tada "ne pyragai".. Ir šiaip - pamelavęs jauties blogai, bijai kad nesužinotų kad melavai ir panašiai.. Geriau tiesa iškarto, vistiek anksčiau ar vėliau sužinos tiesą žmogus tai kodėl gi jos nepasakyti iš karto

ar rimti, ar nerimti dalykai, mieliau kai man viskas tiesiai šviesiai pasakoma. paskauda, pasikankinu ir praeina. ir nereikia jokių iliuzijų ir naivaus tikėjimo, kad viskas yra ne taip..

Zinoma tiesa geriau, bet jei jau kokia extra situacija tai kaip ir sakoma "nezino ir sirdies neskauda" ))

Čia dauguma parašiusi norėtų kad tai būtų taikoma jų atžvilgiu, bet tiesa yra toks dalykas, kuris ne visiems patinka. Jei aš visiems sakyčiau tiesą, ką žinau, ką girdėjau ir ką mačiau arba kas negerai, tai artimiausiu laiku nebeliktų net su kuo bendraut. Kartais už melą ir tiesą geriau tyla. Jūs pabandykite pavyzdžiui darbe pasakyti bendradarbiams, kad didelis kavos kiekis nesveika ir be to sugaištama ją geriant daug brangaus darbo laiko. Pasakykite kiekvienam pažystamam kuris ruko kad jis negerai elgiasi kad rūko ir žaloja ne tik save bet ir aplinkinius. Pasakykite kiekvienam numetusiam šiušlę, kad jis žaloja gamtą. Juk visa tai tiesa. Tik ar nors vienas ryžtūsi tą tiesą kartoti kiekvieną diena savo pažystamiems.

Tiesa, nes vistiek vieną dieną tiesa išaiškėja...

Tiesa, kad ir kokia skaudi butu vis vien yra geresne uz mela...

Tiesa nėra tiesmukas išrėkimas "tu esi toks ir anoks!". Ji yra subtilesnis dalykas: žinau, kokia yra dalykų padėtis, bet kartu suvokiu, kada apie juos kalbėti, o kada patylėti. Tai yra laisvė, manojo pasirinkimo laisvė, gebėjimas orientuotis pasaulyje, supratimas, kad ne kiekvieno asiliškos ausytės pribrendusios šiai būties muzikai - daugeliui kur kas mielesnis pataikavimas, tuščios pagyros ir kitokios "saldybės". Tiesa gali būti nebyli, lanksti, neįžeidžianti. Ji yra intencija, apie kurią žinai tik tu vienas.