Antros obuolio pusės, vieninteliai, gyvenimo meilė

Dažnai girdžiu iš porų, kurie įvardina savo partnerius, kaip : "antra obuolio pusė", "vienintelis,-ė", "gyvenimo vyras", "gyvenimo meilė" ir t.t. :) Neretai būna, kad tos "obuolio pusės" ima ir persiskiria, "vieninteliai", tampa ex, ieškoma vėl "vienintelių", "gyvenimo vyras" išeina susidėjęs kojines ir vėl paieškos "gyvenimo meilės" :) Viskas tvarkoj, gyvenimas vietoje nestovi, santykiai prasideda ir baigiasi...ir vėl prasideda... Sakykit, mielieji :) Ar jums nesvetimi šie epitetai? Taip pat sakot, kad sutikau savo "antrą obuolio pusę" ? :) "Vienintelę" ir panašiai? :) Bet kiek gali būti tų "vienintelių" ? :D
Asmeniškai aš, kažkaip įtariai žiūriu, kai iš draugų, pažįstamų ar šiaip kas pavadina savo porą panašiai, ypač, kai tų meilių ir "vienintelių" jau yra buvę...:) Gal ir gražu, jei tai sako jau kokių 50 metų gražiai pragyvenę žmonės...:)

Man tai kažkaip irgi brr tie tokie pasisakymai, nors daug kam gražus epitetai malonius jausmus kelia, tai taip ir sako.. Manyčiau labiau iš tos pozicijos, kad kitam būtų malonu girdėti ir maloniai jaustųsi, nei kad su mintimi "taip ir yra" Pats tai kažkaip neutralesnius žodžius rinkčiausi..

Ko gero, teisingai žiūri, Raganiuke. Gal reikėtų vadinti skiltelėmis, riekelėmis ar trupinėliais (gal priklausomai nuo "vienintelių" skaičiaus), bet kažkaip neskamba



Apie tiek imant, jeigu gražiai, kodėl ne. Visai tinka! Pritarčiau.

Žmones taip sakydami daugumoje vadovaujasi tos minutės jausmais, logika ar būsena. Aplamai žmonės retai susimasto apie, tai kas buvo ir apie, tai kas gali buti. Šie epitetai, tai daugumoje savisaugos instingto patenkinimas .Žmonės sakydami: vienintele(is), antra puse, tai yra busenos prilyginimas amžinybei. Bet ko, gero kiekvienas supranta, kad mes kažkada mirštam, todėl vien šis faktas mum sufleruoja,kad tai neimanoma. Aplamai, daugumoje tie, kurie daužo į krutinę prisiekinedami amžiną meilę, užtenka gero pirstelejimo, (na tarkim išdavystes, ar šiaip mažiau dėmesio skirti tam žmogui ir pan.) ir ta amžina pasidaro labai trapu dalykas. Aš sakyčiau, visai yra neblogai sakyti tokius žodžius, tam kad, suteikti partneriui stabilumo jausmą. Bet, tuo pačiu ta, geraja prasme šiek tiek veidmainiauji. Nes, tas paprasčiausiai nėra įmanoma, kad vienintelė jau tikrai, ta vienintelė, ar jau neatskiriama antra pusė.

Kadangi man patinka kalbos tikslumas, tai tokių žodžių nevartoju, o plačiai paplitusį "antra pusė" dedu į kabutes. Ne tokia patirtis, kad kažką vadinčiau panašiai, taip "pagražinti" net prie gerų norų nesugebu, man regis, galima jausmus išreikšti ir kitais žodžiais. Galų gale galima su mylimuoju įvesti savo terminologiją su savo reikšmėmis, kur kitiems nieko nesakantis žodis išreiškia daug. Bet jau man "antra obuolio pusė", "gyvenimo vyras", "gyvenimo meilė" ir pan. frazės skamba gana ironiškai dažnai besiskiriančių ar apskritai egoistiškai mylinčių žmonių lūpose, bet.... kiekvieno teisė rinktis.

Niekada nieko nevadinau vieninteliu. Kažkoks pritempinėjimas. Arba savęs apgaudinėjimas arba aklas tikėjimas, kad taip ir bus. Bet ir tai tuo atveju, kai tai pirmoji meilė.

Cha, o tai ne vienas ir tas pats ? Vadinkit jus kaip norit, nors ir tamsiaja menulio puse, vistiek vadinat :D

Man tai nėra tas pats, nes tie išvardinti terminai yra bendri, su aiškiomis reikšmėmis ir aiškiomis pretenzijomis. Aš kalbu apie kiek kita: kai pora turi savo patirtį ir gali įvesti savo terminologiją pagal ją, sakykim, vadinti vienas kitą pravardėmis iš realių, daug abiems reiškiančių situacijų, o kitiems nesakančių nieko (na, nežinau, tai gali būti kažkokia nuoroda į susipažinimą, prisipažinimą meilėje ar šiaip kažkoks poros "bajeris"). Tokia terminologija su kiekvienu žmogumi vis nauja. Žodžiai, sakyti tam žmogui, jam ir rezervuojami, lieka nejudinami. Tai panašiai kaip per kokias Kalėdas - kažkas kartoja vis tuos pačius sveikinimus, kažkas kiekvienam sukuria kažką atskiro, tik jam. Bent jau man tai daug intymiau nei kažkokios bendros frazės, kurias - bent jau man - bėra įmanoma tarti tik su ironija. Bet, kaip aš sakiau, tai yra MAN, nes aš mėgstu kalbos aiškumą, išraiškingumą ir nesakau tokių frazių "šiaip". Sakykim, net neprisipažįstu meilėje, jei tai nėra išjausta, jaučiama, analogiškai negaliu sakyti "gyvenimo vyras", kai tų "gyvenimo vyrų" jau buvo ne vienas... geriau pasakysiu ką kita, kas išreiškia tai, kas yra, ir liks tuo po 50 metų ar kiek gyvenimas besitęstų ir kaip jis besitęstų.

Gal kartais ir lepteliu iš inercijos "antra pusė" ar kažką panašaus, bet kai mano požiūris yra toks, kad žmogus ir vienas būdamas, turi būti pilnavertis, "vienas sveikas", tai stengiuos nevartoti. Nes, po teisybei, atrodo skystališkai.

P.S. Pagalvojau dabar, kad apie save taip niekada nesakau, bet kartais pavartoju "antra pusė" kalbėdamas apie kitus. Bet tik apie kai kuriuos, tai dabar pačiam kilo minčių, kad tai ne šiaip sau, o šį bei tą reiškia

Vau, Techno, tik daba pastebėjau, kad tavo kašako akys mirksi Respect! Ir dėl "vieno sveiko" taip pat . O dėl to - "antra pusė" tai, manyčiau, tokią bendresnę lingvistinę schemą naudojame tada, kai norime (gal būt, pasąmoningai) "atsirišti" nuo konkretaus "vyro", "žmonos", "partnerio(-ės)" apibūdinimo. Gal ir neverta joje ieškoti kokių nors paslėptų semantinių raktų, lingvistinio programavimo elementų, nes tokio tipo posakiai jau senokai virto kasdienės kalbos štampais.
Šiaip, į bet kokį žodį ar frazę galima sudėti daug prasmių, nelygu kaip, kokia intonacija ir kokiame kontekste tai būstų pasakyta.

man asmeniškai vienintelė mergaitė yra, dėl kurios galiu padaryti viską, aišku atsižvelgiant į moralės normas. aš suprantu, kad merginoms gal kiek sunkiau tokius dalykus suprasti..

... bet neatsižvelgiant į "mergaitės" norus. Taip, bent jau man nesuprasti tokio egoizmo.

Niekada tokių žodžių nevartojau. Gal suprasdavau, kad taip niekada nebus ir viskas kada nors baigiasi. Moteris vadindavau arba vardu, arba kažkokiu mažybiniu žodžiu [ auksele, žuvele...].

gyvenimo meile nieko nevadinau, gal būdama sena sena ir galėsiu kažką taip pavadint, bet kol gyvenimas prieš akis tai..
mylėjau ne kartą.. tad nežinau, negalėčiau nieko pavadinti vieninteliu, net jei tą akimirką manyčiau, kad ateityje jau nieko kito nebus
o antra pusė.. nežinau, obuolio, kriaušės ar dar ko, man neįdomu. šį žodį vartoju grynai kaip sinonimą vyrui/partneriui/sutuoktiniui, nesigilindama, kiek tų pusių gali būti gal taip ir ne visai tinkama, bet..
o šiaip tai.. žmonės, kurdami santykius, šeimą ir turi tikėti, kad tai tęsis, kol mirtis išskirs kitaip nesuprantu prasmės būti kartu, tuoktis. tai gal jau negalima ir sakyti, kad myli, nes gal po kelių metų nebemylėsi?
man kažkaip keistai atrodytų tik žmogus, kuris kas kelis mėnesius keičia porą, bet kiekvieną kartą vis puola tvirtinti, kad va, jau.. dabar jau tikrai čia tas vienintelis visam gyvenimui. tačiau iš kitos pusės.. jei žmogus euforijoje ir tą akimirką taip jaučiasi, kas aš tokia, kad aiškinčiau, jog čia eilinis romanėlis. galų gale, net ir n-tasis kartas gali būti jau tas teisingas pasirinkimas.

jeigu troškimas būti su mylima mergina jums yra egoizmas, tai tada manykite kaip sau norite.

Obuoliai? Antra obuolio pusė? Čia nebent perpjauto obuolio pusė, nes obuolys apvalus tai sunkoka būtų nustatyti kuris žandas yra kuris.. Na tokio palyginimo dar nesu girdėjęs

Taip, kai ji to nenori, tai egoizmas.

būna, kad žmonės šiais laikais dažnai seksą ir gyvenimą kartu priima už meilę

man atrodo, kad yra tokia kaip ir mada, kad kuo didesni skaicius turetu meiliu butu

gal ir būna VYRAMS taip, o man gali nekišti tokio požiūrio.